Dekonstravimas arba dekonstruojanti kūryba (Creative Deconstruction) dažnai atlieka veidrodžio funkciją. Dekonstruoti esami objektai tampa naujais atspindinčiais esamą tikrovę daiktais. Dekonstravimo metodas dažnai naudojamas ir fotografijoje, keičiant, jungiant ir papildant jau esamą gerai visuomenei žinomą vaizdą.
Iliustracija / Darius Vaičekauskas, Dekonstruota Violetos Bubelytės fotografija, 2010. Daugiau informacijos apie parodą rasite ČIA >>
Pradėjus ieškoti ir analizuoti dekonstravimo metodo panaudojimą fotografijoje mane maloniai nustebino "lietuviškas" radinys. Šių metų pradžios atradimas - neseniai pasibaigusi Dariaus Vaičekausko paroda '"Dekonstrukcijos", kuri vyko "Prospekto" galerijoje Vilniuje. Blogiausia tai, jog šią informaciją radau per vėlai ir nepavyko jos aplankyti, tačiau parodos turinį bent virtualiai pavyko peržvelgti. Autorius atsisako pačio fotografavimo veiksmo, taip kvestionuodamas savo, kaip fotomenininko funkciją. Bet dirbdamas su fotografiniu atvaizdu jis neleidžia priimti vienareikšmiško sprendimo. Vaičekauskas D. ne tiek dekonstruoja, t.y., rūpinasi paslėptų prasmių išryškinimu, kiek elgiasi pagal klasikinius minimalizmo arba kraštutinio formalizmo, bendresne prasme – konceptualizmo kanonus. Svarbiausiu šiuo atveju tampa matematiškai tikslus sukarpymo ir suklijavimo veiksmas kaip toks, jo „beprasmiška mechanika“. Tokiu būdu simboliškai dekonstruojama ir pripažinimo, sociokultūrinio statuso sistema, kurioje vienas šalia kito atsiduria skirtingų kartų ir skirtingo (ne)pripažinimo sulaukę fotografai. Bet manau svarbiau yra tai, kad tos pačios fotografijos dalys atsiduria kitoje vietoje taip pakeičiančios esamą suformuotą naratyvą ir pradeda pasakoti naują vizualinių reikšmių pasaką.
Pradėjus ieškoti ir analizuoti dekonstravimo metodo panaudojimą fotografijoje mane maloniai nustebino "lietuviškas" radinys. Šių metų pradžios atradimas - neseniai pasibaigusi Dariaus Vaičekausko paroda '"Dekonstrukcijos", kuri vyko "Prospekto" galerijoje Vilniuje. Blogiausia tai, jog šią informaciją radau per vėlai ir nepavyko jos aplankyti, tačiau parodos turinį bent virtualiai pavyko peržvelgti. Autorius atsisako pačio fotografavimo veiksmo, taip kvestionuodamas savo, kaip fotomenininko funkciją. Bet dirbdamas su fotografiniu atvaizdu jis neleidžia priimti vienareikšmiško sprendimo. Vaičekauskas D. ne tiek dekonstruoja, t.y., rūpinasi paslėptų prasmių išryškinimu, kiek elgiasi pagal klasikinius minimalizmo arba kraštutinio formalizmo, bendresne prasme – konceptualizmo kanonus. Svarbiausiu šiuo atveju tampa matematiškai tikslus sukarpymo ir suklijavimo veiksmas kaip toks, jo „beprasmiška mechanika“. Tokiu būdu simboliškai dekonstruojama ir pripažinimo, sociokultūrinio statuso sistema, kurioje vienas šalia kito atsiduria skirtingų kartų ir skirtingo (ne)pripažinimo sulaukę fotografai. Bet manau svarbiau yra tai, kad tos pačios fotografijos dalys atsiduria kitoje vietoje taip pakeičiančios esamą suformuotą naratyvą ir pradeda pasakoti naują vizualinių reikšmių pasaką.
Iliustracija / Silence family, 2011.
Dekonstrukciją reikėtų suvokti kaip renesansą sukeliantį reiškinį, kuris prilygsta evoliuciniam žaidimui. Šis ardantis ir tuo pačiu kuriantis fenomenas savotiškai panašus į pagrindinį ir pastovų mus visus "varantį" variklį - nepastovumą. Nepastovumas sąlygoja nuolatinę kaitą ir tobulėjimą. Panašiu principu veikia ir dekonstrukcija ar destrukcija. Dekonstruotas objektas sukuria naujas socialines reikšmes, skatina susimąstyti ir pastebėti tai kas galbūt buvo nepastebėta kuriant pirminį objekto pavidalą. Suprantant ir tuo pačiu surandant skirtumus tarp to kas buvo ir kuo tai tapo, atsiranda tobulėjimas, generuojamos naujos idejos. Taigi, dekonstruota tikrovė, kurianti antitikrovę ("svajonę arba pasakų šalį") skatina intelektualią evoliuciją ir tuo pačiu kartais visiškai radikaliai pakeičia mūsų suvokimą.
Dekonstrukciją reikėtų suvokti kaip renesansą sukeliantį reiškinį, kuris prilygsta evoliuciniam žaidimui. Šis ardantis ir tuo pačiu kuriantis fenomenas savotiškai panašus į pagrindinį ir pastovų mus visus "varantį" variklį - nepastovumą. Nepastovumas sąlygoja nuolatinę kaitą ir tobulėjimą. Panašiu principu veikia ir dekonstrukcija ar destrukcija. Dekonstruotas objektas sukuria naujas socialines reikšmes, skatina susimąstyti ir pastebėti tai kas galbūt buvo nepastebėta kuriant pirminį objekto pavidalą. Suprantant ir tuo pačiu surandant skirtumus tarp to kas buvo ir kuo tai tapo, atsiranda tobulėjimas, generuojamos naujos idejos. Taigi, dekonstruota tikrovė, kurianti antitikrovę ("svajonę arba pasakų šalį") skatina intelektualią evoliuciją ir tuo pačiu kartais visiškai radikaliai pakeičia mūsų suvokimą.
Iliustracija / SEB būsto kredito kampanija, 2011.
Suvokimas arba intelektuali mankšta - tai protas. Vizualiai ir intelektualiai lavinant savo suvokimą apie supančią aplinką galime ją tobulinti. Tik suprasdami "gyvenimo reiškinį" galime jį keisti, kitu atveju aplinka keis mus ir mes tik prisitaikysim prie jos. Visada galime ir turime kažką keisti, jei ne mes patys tai aplinka mus privers. Mažas eksperimentas sau yra dekonstruoti t.y pakeisti savo darbo stalo vietą ar maršrutą iki darbo. Mažos asmeninės ir didelės visuomeninės dekonstrukcijos vyksta kiekvieną dieną, nes tai sąlygoja gerai įsisukęs egzistencinis aplinkos "variklis".
Suvokimas arba intelektuali mankšta - tai protas. Vizualiai ir intelektualiai lavinant savo suvokimą apie supančią aplinką galime ją tobulinti. Tik suprasdami "gyvenimo reiškinį" galime jį keisti, kitu atveju aplinka keis mus ir mes tik prisitaikysim prie jos. Visada galime ir turime kažką keisti, jei ne mes patys tai aplinka mus privers. Mažas eksperimentas sau yra dekonstruoti t.y pakeisti savo darbo stalo vietą ar maršrutą iki darbo. Mažos asmeninės ir didelės visuomeninės dekonstrukcijos vyksta kiekvieną dieną, nes tai sąlygoja gerai įsisukęs egzistencinis aplinkos "variklis".