Dekonstruktyvistinę menininko kūrybą galima suvokti kaip puikų architektūros dekonstravimo ir pervartojimo pavyzdį.
Architektūros kokybė dažnai apibrėžiama kaip atitinkantis visas taisykles, naudojantis naujas ir kokybiškas medžiagas projektavimo ir statybų procesas, siejamas su naujų technologijų, architektūrinių, urbanistinių sprendimų panaudojimu. Tačiau architektūros kokybė yra neatsiejama nuo estetikos (šį kriterijų sunku įvertinti dėl subjektyvumo), įvaizdžio ir bendruomeniškumo jausmo bei vietos identiteto kūrimo. Šie svarbūs kokybės kriterijai pasiekiami dekonstruojant esamą urbanistinę aplinką. Architektūros dekonstravimo poveikį urbanistinės aplinkos estetikai bei kultūriniam vietos identiteto formavimui, galime suvokti per garsaus austrų menininko F. Hundertwasser (1928-2000) kūrybą, kuri turėjo unikalų dekonstruktyvistinį požiūrį į architektūros kūrimo procesą. Menininkas pasisakė prieš racionalų ir monotonišką naujos gyvenamosios aplinkos kūrimą, skyrė daug dėmesio žmogui “draugiškos” aplinkos formavimo ypatumams. F. Hundertwasser kūryba nebuvo paremta ekologiškumo ir antrinio medžiagų panaudojimo koncepcija, tačiau joje netrūko darnios aplinkos formavimo principų, vienas iš jų – želdynų sistemos. Dekonstruktyvistinę menininko kūrybą galima suvokti kaip puikų architektūros dekonstravimo ir pervartojimo pavyzdį, kai iš utilizuojamos architektūros dalių ir elementų, taip išsaugant vietos kultūrinį identitetą, kuriama ne tik bioekologinius, ekonominius, ergonominius, bet ir sociokultūrinius bei estetinius kriterijus atitinkanti pastatų interjerinė bei eksterjerinė aplinka.
Architektūros dekonstravimas kaip aplinkos ir bendruomenės indentiteto formavimo būdas: a) Daugiabučių renovacija;
b) F. Hundertwasser kūryba.
b) F. Hundertwasser kūryba.
Gyventojai nesuvokia savo gyvenamosios aplinkos vertingumo ir nėra linkę jos saugoti, nes į aplinkos formavimo precesus įtraukiami tik finansiškai ir tiesiogiai nedalyvauja savo gerbūvio formavime, todėl nesusiformuoja bendruomeniškumo jausmas ir vietos sociokultūrinis identitetas. Taip pat, gyvenimo kokybė turėtų būti suvokiama ne tik kaip fizinis patalpų komfortas, bet ir kaip dvasinis bei psichologinis architektūros kaip kūrinio priimtinumas, susijęs su pastatų išorės ir vidaus charakteristikomis bei ryšiais su aplinka. Darnios architektūros ryšys su fizine ir socialine aplinka gali būti abipusis: architektūra gali ne tik skatinti darnų vystymąsi, taip pat darnaus vystymosi idėjoms įgyvendinti palanki aplinka gali prisidėti prie darnios architektūros kūrimo. Architektūros dekonstravimo procesai leidžia patiems gyventojams dalyvauti fizinės ir tuo pačiu sociokultūrinės terpės kūrime, dekonstruojant nebereikalingą architektūrą, pagal savo estetines nuostatas pritaikant ją esamiems poreikiams, sukuriamas bendruomeniškumo ir gyvenamosios aplinkos vertingumo suvokimas.
Prisimenant, F. Hundertwasser požiūrį, jog kiekvienas gali būti architektu, kurti aplinką pagal savo poreikius ir estetines vertybes, galima teigti, jog būtent fizinės aplinkos kokybės gerinimo ir vertingumo nuostatos gali paskatinti daugiabučiųgyventojus, identitetą praradusiuose blokiniais namais užstatytuose miegamuosiuose rajonuose ir priemiestinėse teritorijose, padėti kurti išskirtinius ir tam tikra prasme miesto dvasią atspindinčius gyvenamuosius, visuomeninius ir kitų paskirčių pastatus, kurti sociokultūriniu požiūriu kokybiškesnes viešąsias erdves.
Prisimenant, F. Hundertwasser požiūrį, jog kiekvienas gali būti architektu, kurti aplinką pagal savo poreikius ir estetines vertybes, galima teigti, jog būtent fizinės aplinkos kokybės gerinimo ir vertingumo nuostatos gali paskatinti daugiabučiųgyventojus, identitetą praradusiuose blokiniais namais užstatytuose miegamuosiuose rajonuose ir priemiestinėse teritorijose, padėti kurti išskirtinius ir tam tikra prasme miesto dvasią atspindinčius gyvenamuosius, visuomeninius ir kitų paskirčių pastatus, kurti sociokultūriniu požiūriu kokybiškesnes viešąsias erdves.