stoginė
valtis
stoginė
“Žalioji” architektūra – visada lydima tam tikro ekologiško požiūrio, kurį vis bandoma įskiepyti šiuo požiūriu dar nesubrendusiai visuomenei. Galbūt patys architektai jau susitaikė su naujosios architektūros ateitimi ir daugiau gilinasi į technologinę “žaliosios” architektūros pusę, stengdamiesi perprasti protingos architektūros pagrindinius bruožus ir juos panaudoti kuriant. Tačiau, kuriant protingą, aplinką tausojančią architektūrą reikėtų pradėti nuo savęs ir savo požiūrio ar supratimo apie “žaliąją” architektūrą.
Protinga architektūra – tai dar ne protingas požiūris. Naudojant naujausius išradimus bei mokslinius-fizikinius principus gaunamas puikus tausojantis aplinką ir jos išteklius architektūrinis produktas, tačiau daug kainuojantis ir nenaudojantis esamų architektūrinių resursų. Kalba eina apie vartojimą ir pervartojimą. Kuriant naujus architektūrinius produktus naudojami nemaži ištekliai. Kodėl sukuriant kažką naujo nenorima panaudoti kažko seno?
Pagrindinis šios publikacijos iškeltas tikslas siejamas su anglų kilmės menininko Simon Starling (1967) inovatyviu požiūriu, ir jo darbu “Mobili architektūra, stoginėvaltis-stoginė” (“Shedboatshed, Mobile Architecture No 2”), kuris buvo eksponuojamas Bazelio dailės muziejuje (2005) ir laimėjo Ternerio prizą. Menininkas išrinko šalia upės stovinčią stoginę ir iš jos susikonstravo valtį, kurioje susidėjęs likusias pastato dalis nuplaukė iki meno muziejaus ir ten surinko iš naujo tokią pačią stoginę. Taigi, kalbama apie protingą požiūrį į architektūrą, jos dekonstravimą ir pervartojimą. Siūloma daugiau dėmesio kreipti ne į naujus su “žaliaja” architektūra susijusius išradimus ar energijos atsinaujinimo ir taupymo mechanizmus, o apie esamos architektūros panaudojimą kuriant naują architektūrą. Dekonstuojant esamus nereikalingus objektus ir panaudojant tam tikrus jų elementus ar medžiagas protingai kuriama nauja, “protinga” architektūra.
Stengiamasi lavinti ir auklėti pačią architektūrą, daryti ją protingesne sukuriant kompiuterizuotas energiją taupančias sistemas. Galbūt reikėtų labiau tobulinti save ir formuoti naują ekologišką požiūrį į architektūrą bei jos pervartojimą, kurį protingai suvokiant ir panaudojant galimą kurti kitokią “žaliają” architektūrą. Dekonstruojant esamą struktūrą išlieka ne tik senosios architektūros elementai ar bruožai, bet ir kolektyvinės socialinės-visuomeninės reikšmės. Tik pakeitus save galima pakeisti ir mus supančią aplinką, todėl architektūrą reikėtų suprasti ne kaip statinį, bet kaip objektą kuris gali virsti bet kuo, o po to vėl tapti statiniu. Panaudojus tai ko miestui nereikia galima sukurti kitus šiai dienai aktualius miesto objektus ir nebūtinai pastatus. Dekonstruktyvi ir nuolat kintanti aplinka pakankamai greitai keičia savo pavidalą, todėl norint žengti koja kojon su ja, reikia taikyti su dekonstrukcija ir formų pervartojimu susijusius architektūrinius principus, taip taupant išteklius ir tausojant aplinką.